Sodybos ir nameliai Dzūkijoje

Pietryčių Lietuvoje driekiasi vieni didžiausių šalies miškų masyvų. Dzūkijos nacionalinis parkas, įkurtas 1991 m., saugo pušynus, pelkes ir senuosius kaimus. Daug čia smėlėtų dirvų, tad miško takai greitai nudžiūva ir vaikščioti jais galima net po lietaus.

Per kraštą teka Nemunas, Merkys ir Ūla. Merkys laikomas lengvesne upe pradedantiesiems irkluotojams. Ūla — viena populiariausių upių, bet ji teka per saugomą kraštovaizdžio rezervatą, todėl joje ribojamas valčių skaičius: vasarą ir savaitgaliais planuokite iš anksto ir pasitikslinkite sąlygas pas valčių nuomotoją ar parko direkciją.

Vasarą — irklavimas ir maudynės upėse. Vėlyvą vasarą ir rudenį prasideda grybų bei uogų metas: Dzūkija pagrįstai laikoma grybautojų kraštu, o vietinė virtuvė kuriama aplink tai, ką duoda miškas.

Žiemą čia tylu, o sodybos su pirtimi ir židiniu tinka tiems, kurie nori pabėgti nuo miesto.

Klauskite, kaip toli iki artimiausios parduotuvės ir ar kelias žvyrkelis — kai kurie atokesni kaimai pasiekiami tik važiuojant lėtai. Jei planuojate vandens žygį, pasitikslinkite, ar šeimininkas gali padėti su transportu atgal.

Miškingose vietose vasarą gausu erkių ir uodų: pasiimkite repelentą, o grįžę apžiūrėkite kūną ir drabužius.